Pielonefritas

• Pielonefritas – tai inkstų uždegimas, kurį dažniausiai sukelia iš apatinių šlapimo takų į inkstus patekusios bakterijos.
• Ši liga dažniau vargina moteris negu vyrus. Nors pielonefritas gali pasireikšti bet kuriuo metų laiku, šaltuoju sezonu neretai susirgimų dažnis tampa didesnis.
• Dažniausi simptomai yra karščiavimas, šaltkrėtis, nugaros ar šonų skausmas, dažnas ir skausmingas šlapinimasis. Kartais gali varginti pykinimas ar vėmimas.
• Įtariant pielonefritą, svarbu kuo greičiau kreiptis į šeimos gydytoją, kad būtų atlikti reikalingi tyrimai ir pradėtas tinkamas gydymas.

Pielonefritas yra rimta inkstų infekcija, kurios negalima nuvertinti – svarbu kuo greičiau kreiptis į gydytojus ir pradėti tinkamą gydymą, kad būtų išvengta komplikacijų.

Gyd. Lukas R.

Pielonefrito simptomai paprastai pasireiškia staiga ir yra intensyvesni nei sergant įprasta šlapimo takų infekcija. Ligoniai dažnai jaučia stiprų skausmą šone arba juosmens srityje, galintį plisti į pilvo apačią ar kirkšnis. Taip pat vargina pakilusi aukšta kūno temperatūra, neretai lydima šaltkrėčio. Be to, pasireiškia šlapinimosi sutrikimai: dažnesnis noras šlapintis, kurį lydi deginimas ar skausmas, bei mažesnis išskiriamo šlapimo kiekis. Gali pasikeisti ir šlapimo išvaizda – jis tampa drumstas, įgauna neįprastą kvapą arba jame pastebima kraujo priemaišų.

Sergant pielonefritu dažnai jaučiamas bendras silpnumas, nuovargis, pykinimas ar vėmimas bei sumažėjęs apetitas. Vyresnio amžiaus žmonėms simptomai kartais būna mažiau specifiniai – gali pasireikšti sumišimas, mieguistumas ar bendras organizmo nusilpimas.

Pielonefritas dažniausiai išsivysto dėl bakterinės infekcijos, kai mikroorganizmai iš apatinių šlapimo takų pakyla į inkstus ir sukelia uždegimą. Pagrindinė šio susirgimo priežastis yra Escherichia coli bakterija. Nors šis sukėlėjas yra natūrali žarnyno mikrofloros dalis, jai patekus į šlapimo takus gali išsivystyti infekcinis procesas.

Pielonefritas paprastai išsivysto dėl negydomos ar netinkamai gydomos šlapimo pūslės infekcijos. Susirgimo tikimybę didina šlapimo nutekėjimo kliūtys, tokios kaip inkstų akmenligė, padidėjusi prostata ar įgimtos anomalijos, nes susidaręs šlapimo sąstovis sudaro palankias sąlygas bakterijų dauginimuisi.

Dažnesnį pielonefrito išsivystymą lemia ir susilpnėjusi imuninė sistema, 2 tipo cukrinis diabetas, nėštumas bei ilgalaikis šlapimo kateterio naudojimas. Moterys šia liga serga dažniau dėl trumpesnės šlaplės, per kurią bakterijoms yra lengviau patekti į šlapimo takus. Prie infekcijos atsiradimo gali prisidėti ir netinkama higiena, dažni šlapimo takų uždegimai ar nepakankamas skysčių vartojimas.

Jei įtariate pielonefritą arba jaučiate minėtus simptomus, svarbu kreiptis į šeimos gydytoją. Jis įvertins jūsų nusiskundimus, bendrą organizmo būklę bei paskirs reikalingus tyrimus ir gydymą.

• Pradžioje atliekamas bendras šlapimo tyrimas, siekiant nustatyti galimą leukocitų, bakterijų, baltymų ar kraujo kiekio padidėjimą – šlapimo takų infekcijos požymius.
• Taip pat labai svarbus yra šlapimo pasėlis, kuris leidžia nustatyti konkrečią bakteriją ir parinkti tinkamiausius antibiotikus.
• Dažnai atliekami ir kraujo tyrimai. Bendras kraujo tyrimas ir CRB (C reaktyvusis baltymas) padeda įvertinti uždegimo intensyvumą.
• Taip pat gali būti tiriama inkstų funkcija – kreatinino ir šlapalo kiekis kraujyje.
• Atliekamas inkstų ir šlapimo takų ultragarsinis tyrimas, kurio metu vertinama organų būklė. Ši procedūra leidžia diagnozuoti šlapimo nutekėjimo sutrikimus bei kitus galimus patologinius inkstų pakitimus.

Esant sudėtingesnėms situacijoms ir numatant galimas komplikacijas, šeimos gydytojas pacientą siunčia pas nefrologą. Šis specialistas gali paskirti papildomus vaizdinius tyrimus, pavyzdžiui, kompiuterinę tomografiją (KT), ypač jei kyla įtarimų dėl pūlinio susidarymo, rimtesnių inkstų pažeidimų ar sunkios infekcijos eigos.

• Pielonefritas gydymas priklauso nuo infekcijos sunkumo, paciento būklės ir galimų komplikacijų, tačiau pagrindinis gydymo tikslas yra sunaikinti infekciją, sumažinti uždegimą ir apsaugoti inkstų funkciją. Dažniausiai gydymas pradedamas geriamaisiais antibiotikais, kurie parenkami pagal dažniausius sukėlėjus, o vėliau, gavus šlapimo pasėlio rezultatus, gali būti koreguojami pagal nustatytą bakteriją ir jos jautrumą vaistams.
• Be antibiotikų, svarbu vartoti pakankamai skysčių, nes tai padeda iš organizmo pašalinti bakterijas ir mažina šlapimo takų dirginimą.
• Taip pat gali būti skiriami vaistai nuo skausmo ir temperatūros, pvz., paracetamolis.
• Sunkesnės eigos atveju pacientui gali prireikti gydymo ligoninėje, kur antibiotikai skiriami į veną.
• Sunkiais atvejais, kai susidaro pūlinys ar atsiranda inkstų pažeidimas, gali prireikti chirurginio gydymo ar kitų intervencijų.
• Jei pielonefritą sukėlė šlapimo nutekėjimo sutrikimai, pavyzdžiui, inkstų akmenligė ar padidėjusi prostata, būtina gydyti ir pagrindinę priežastį.

• Svarbu reguliariai vartoti pakankamai skysčių, nes tai padeda šalinti bakterijas iš šlapimo takų ir stabdo jų dauginimąsi.
• Tinkama higiena, ypač po lytinių santykių, padeda sumažinti bakterijų patekimo į šlapimo takus riziką. Rekomenduojama pasišlapinti iškart po lytinio akto.
• Rekomenduojama vengti šlapimo susilaikymo. Reguliarus ir visiškas šlapimo pūslės ištuštinimas padeda išvengti bakterijų dauginimosi bei šlapimo sąstovio.
• Skausmą malšinančius vaistus (pavyzdžiui, ibuprofeną ar paracetamolį) rekomenduojama vartoti saikingai, tik esant poreikiui ir pasitarus su gydytoju. Pernelyg dažnas ar netinkamas šių preparatų vartojimas gali neigiamai paveikti inkstų veiklą bei atsparumą infekcijoms.

Pajutus karščiavimą, nugaros ar šonų skausmą, dažną bei skausmingą šlapinimąsi ar pykinimą, rekomenduojama pasikonsultuoti su šeimos gydytoju. Pielonefritas yra dažnai pasitaikanti, tačiau pavojinga infekcinė liga, galinti sukelti rimtų sveikatos komplikacijų. Profesionali gydytojų pagalba padės išsiaiškinti susirgimo priežastis bei užtikrins greitą sveikimą ir geros savijautos susigrąžinimą.