Alergija chlorui

• Alergija chlorui – tai organizmo imuninės sistemos reakcija į chlorą ar jo junginius, su kuriais dažniausiai susiduriama baseinuose, naudojant įvairias valymo priemones.
• Minėta reakcija gali pasireikšti bet kuriuo sezonu, tačiau vasaros metu ji fiksuojama dažniau. Tai siejama su aktyvesniu lankymusi baseinuose, vandens parkuose bei kitose vandens pramogų vietose.
• Pagrindiniai požymiai apima odos paraudimą, niežulį, bėrimą bei sudirgimą. Be to, gali būti juntamas akių perštėjimas arba kvėpavimo takų sutrikimai, pavyzdžiui, kosulys.
• Atsiradus minėtiems simptomams, patariama kreiptis į šeimos gydytoją. Specialistas įvertins jūsų būklę, nustatys negalavimo priežastis bei, esant poreikiui, paskirs reikiamą gydymą ar papildomus tyrimus.

Alergija chlorui neturėtų būti nuvertinama – ji gali sukelti nemalonius simptomus ir paveikti Jūsų sveikatą, todėl svarbu ją tinkamai įvertinti ir valdyti.

Gyd. Agnė K.

Alergija chlorui gali pasireikšti įvairiais simptomais po kontakto su chloruotu vandeniu, baseino chemikalais ar valymo priemonėmis.

Dažniausi alergijos chlorui simptomai:

• odos paraudimas ir niežėjimas;
• odos bėrimas, dilgėlinė arba sudirgimas;
• odos sausumas ir perštėjimas;
• akių paraudimas, ašarojimas ir perštėjimas;
• nosies gleivinės dirginimas, čiaudulys;
• gerklės perštėjimas ir kosulys;
• rečiau – švokštimas ar pasunkėjęs kvėpavimas.

Svarbu žinoti, kad ne kiekviena reakcija į chlorą yra tikra alergija. Chloras neretai sukelia odos bei gleivinių sudirginimą, ypač jei oda yra jautri arba linkusi sausėti. Jei simptomai kartojasi po maudynių baseine ar kontakto su chloro turinčiomis priemonėmis, verta pasikonsultuoti su gydytoju, kad būtų nustatyta tiksli reakcijos priežastis.

Chloras ir jo junginiai gali dirginti odą, akis bei kvėpavimo takų gleivinę. Vis dėlto tikra alergija pačiam chlorui yra reta. Daugeliu atvejų po kontakto su chloruotu vandeniu ar chloro turinčiomis priemonėmis pasireiškiantys simptomai yra susiję su cheminiu sudirgimu, o ne imunine alergine reakcija.

Chloruotas vanduo gali pažeisti natūralų odos apsauginį barjerą, ypač jei kontaktas yra dažnas ar ilgalaikis. Dėl to oda gali išsausėti, parausti, pradėti niežėti ar tapti jautresnė. Didesnį polinkį į sudirgimą gali turėti žmonės, kurių oda yra sausa, jautri ar jau pažeista. Chloro junginiai taip pat gali dirginti akis ir kvėpavimo takus, ypač patalpose, kuriose yra prasta ventiliacija.

Tikra alerginė reakcija gali būti susijusi ne su pačiu chloru, o su kitomis chloruotose priemonėse esančiomis medžiagomis ar junginiais. Tokiu atveju imuninė sistema į tam tikrą medžiagą reaguoja kaip į galimą alergeną ir gali pasireikšti alergijai būdingi simptomai – niežėjimas, paraudimas, bėrimas ar dilgėlinė.

Reakcijos į chlorą stiprumas priklauso nuo organizmo jautrumo, kontakto trukmės bei chloro junginių koncentracijos.

Atsiradus įtarimams dėl alergijos chlorui ar pasireiškus atitinkamiems simptomams, rekomenduojama pasikonsultuoti su šeimos gydytoju. Specialistas įvertins jūsų nusiskundimus, bendrą sveikatos būklę bei, esant poreikiui, paskirs reikiamus tyrimus ir gydymą.

Įtariant alerginius procesus, pirmiausia šeimos gydytojas atlieka specifinių IgE antikūnų tyrimą, kuris gali parodyti padidėjusį organizmo jautrumą alergenams.

Siekiant patvirtinti alergiją bei nustatyti tikslias priežastis, išrašomas siuntimas gydytojui alergologui imunologui. Specialistas atlieka odos lopo mėginius, kurių metu nustatoma odos reakcijas sukelianti konkreti cheminė medžiaga.

Taip pat neretai vertinami kvėpavimo funkcijos tyrimai (pvz., bronchų provokacinis testas), kurie dažniausiai atliekami, jei po kontakto su chloru atsiranda kosulys, švokštimas ar pasunkėjęs kvėpavimas.

Jeigu po kontakto su chloru atsiranda odos sudirgimas, rekomenduojama:

• Nuplauti odą švariu, drungnu vandeniu – taip pašalinami chloro likučiai ir sumažinamas tolesnis dirginimas.
• Naudoti švelnų, bekvapį drėkinamąjį kremą – jis padeda atkurti ir apsaugoti natūralų odos barjerą.
• Vengti kasymo ir papildomo odos dirginimo, pavyzdžiui, šiurkščių šveitiklių ar itin kvapnių prausiklių.

Pasireiškus stipresniam niežėjimui, gydytojas gali paskirti antihistamininius vaistus, o uždegimo mažinimui – vietinio poveikio kortikosteroidų kremus.

Pastebėjus veido, lūpų ar liežuvio tinimą ar pasunkėjus kvėpavimui bei rijimui, būtina nedelsiant kreiptis į skubios pagalbos skyrių. Šie požymiai gali būti sunkios alerginės reakcijos simptomai, reikalaujantys skubios medicininės apžiūros.

• Ribokite kontaktą su chloruotu vandeniu. Jei po maudynių baseine nuolat atsiranda niežėjimas, paraudimas ar bėrimas, verta sutrumpinti maudymosi laiką arba laikinai vengti baseino, kuriame pasireiškia simptomai.
• Prieš ir po maudynių nusiprauskite po dušu. Po maudynių švarus vanduo padeda pašalinti chloro likučius nuo odos.
• Naudokite drėkinamąsias ir odą apsaugančias priemones. Bekvapiai emolientai gali padėti sustiprinti odos barjerą ir sumažinti sausumą bei sudirgimą.
• Rinkitės tinkamai prižiūrimus baseinus. Tinkama vandens dezinfekcija ir gera ventiliacija gali padėti sumažinti chloro junginių, įskaitant chloraminus, sukeltą dirginimą.
• Venkite tiesioginio kontakto su koncentruotomis chloro turinčiomis valymo priemonėmis. Naudojant tokias priemones rekomenduojama mūvėti apsaugines pirštines ir gerai vėdinti patalpas.

Jei po kontakto su chloru atsiranda stiprus bėrimas, ilgai nepraeinantis niežėjimas, švokštimas, dusulys ar kiti ryškūs simptomai, rekomenduojama pasikonsultuoti su šeimos gydytoju. Nustačius simptomų priežastį, galima pasirinkti tinkamiausias gydymo ir prevencijos priemones bei sumažinti pasikartojančių reakcijų tikimybę.