Cukrinis diabetas

• Cukrinis diabetas – tai lėtinė liga, kai organizmas negamina pakankamai insulino arba jo tinkamai nepanaudoja, todėl kraujyje padidėja gliukozės (cukraus) kiekis.
• Ši būklė yra viena dažniausių lėtinių ligų pasaulyje, o jos paplitimas nuolat didėja dėl mažesnio fizinio aktyvumo, nesubalansuotos mitybos, nutukimo ir visuomenės senėjimo.
• Simptomai dažniausiai pasireiškia padidėjusiu troškuliu, dažnu šlapinimusi ar nuovargiu. Taip pat gali būti pastebimas regos pablogėjimas ar sulėtėję žaizdų gijimo procesai.
• Atsiradus minėtiems simptomams ar turint rizikos veiksnių, rekomenduojama pasikonsultuoti su šeimos gydytoju bei atlikti reikiamus tyrimus.

Cukrinis diabetas – tai sudėtinga liga, kuri reikalauja nuolatinės priežiūros ir tinkamo valdymo, kad būtų išvengta rimtų sveikatos komplikacijų.

Gyd. Lukas R.

Ankstyvieji cukrinio diabeto požymiai paprastai ryškėja pamažu, todėl juos pastebėti gali būti sudėtinga. Pagrindiniai simptomai yra padidėjęs troškulys, padažnėjęs šlapinimasis bei nuolat jaučiamas nuovargis. Taip pat gali suprastėti regėjimas bei sulėtėti žaizdų gijimas. Dėl padidėjusio gliukozės kiekio organizme gali padažnėti šlapimo takų ar lytinių organų infekciniai susirgimai.

Ilgainiui gali pasireikšti inkstų funkcijos bei kraujagyslių sistemos sutrikimai, tokie kaip infarktas arba insultas. Dėl nervų pažeidimų galūnėse, ypač pėdose, gali būti juntamas tirpimas, skausmas ar dilgčiojimas.

Nediagnozuotos ar negydomos ligos atveju, stipriai padidėjus gliukozės kiekiui kraujyje, gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, iš burnos jaučiamas acetono kvapas, padažnėjęs kvėpavimas bei sąmonės sutrikimai. Pastebėjus šiuos gyvybei pavojingus simptomus, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą.

Cukrinis diabetas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, priklausomai nuo diabeto tipo.

1 tipo cukrinis diabetas kyla dėl autoimuninės reakcijos, kai organizmas pažeidžia savo kasos beta ląsteles, atsakingas už insulino gamybą. Imuninei sistemai naikinant šias ląsteles, kraujyje ima kauptis gliukozė, nes ji nebegali pasiekti organizmo audinių. Ši būklė dažnai yra nulemta genetiškai ir paprastai diagnozuojama vaikams arba paaugliams.

Be genetinio polinkio, ligos vystymuisi įtakos gali turėti tam tikros virusinės infekcijos, pavyzdžiui, enterovirusai, kurie skatina autoimuninius procesus. Be to, naujausių tyrimų duomenys atskleidžia galimą ryšį tarp vitamino D trūkumo ir 1 tipo cukrinio diabeto atsiradimo.

2 tipo cukrinis diabetas pasireiškia tada, kai organizmo ląstelės tampa atsparios insulinui. Šis hormonas yra atsakingas už gliukozės įsisavinimą, todėl sutrikus jo veikimui organizmas negali tinkamai paversti cukraus reikiama energija, o jo perteklius kaupiasi kraujyje. Iš pradžių organizmas energijos trūkumą bando kompensuoti gamindamas daugiau insulino, tačiau ilgainiui hormono gamyba sulėtėja ir tampa nebepakankama.

Šį medžiagų apykaitos sutrikimą dažniausiai sukelia per didelis angliavandenių vartojimas mityboje, antsvoris ir judėjimo trūkumas. Reikšmingos įtakos turi ir paveldimumas, dėl kurio vyresniame amžiuje gali išsivystyti ląstelių atsparumas insulinui arba sutrikti jo gamyba. Taip pat 2 tipo cukrinis diabetas gali būti susijęs su kepenų bei kasos veiklos sutrikimais, padidėjusiu kraujospūdžiu ir kraujo riebalų kiekiu bei kitų hormonų veiklos pokyčiais.

Jei įtariate cukrinį diabetą arba pastebite anksčiau minėtus simptomus, nelaukite ir kreipkitės į šeimos gydytoją. Jis įvertinęs nusiskundimus ir bendrą sveikatos būklę, paskirs pradinius tyrimus bei rekomenduos tolesnius veiksmus.

Dažniausiai atliekami tyrimai:

• gliukozės kiekio nustatymas kraujyje. Tyrimą svarbu atlikti nevalgius. Normoje glikemija gali svyruoti 3,9 - 5,5 mmol/l. Esant 5,6 - 6,9 mmol/l nustatomas gliukozės apykaitos sutrikimas, o viršijus 7,0 mmol/l - patvirtinama cukrinio diabeto diagnozė;
• jeigu nustatomas gliukozės apykaitos sutrikimas, papildomai atliekamas gliukozės tolerancijos mėginys (GTM);
• glikozilinto hemoglobino tyrimas, rodantis vidutinį cukraus kiekį per pastaruosius 2-3 mėnesius;
• C peptido tyrimas leidžia įvertinti insulino gamybą organizme;
• taip pat atliekamas bendras šlapimo tyrimas bei inkstų veiklos kraujo rodikliai (kreatininas, šlapalas).

Jei simptomai yra ryškūs arba liga pažengusi, šeimos gydytojas gali nukreipti pas gydytoją endokrinologą, oftalmologą, nefrologą ar kardiologą.

Gydymas dažniausiai pradedamas nuo gyvenimo būdo pokyčių, kurie padeda geriau kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje. Tai apima:

• subalansuotą mitybą, ribojant cukraus ir greitųjų angliavandenių vartojimą;
• reguliarią fizinę veiklą, kuri gerina organizmo jautrumą insulinui;
• kūno svorio kontrolę, ypač jei yra antsvoris;
• tinkamą streso valdymą ir pakankamą miego kiekį.

Jei gyvenimo būdo korekcijos nepakanka arba cukraus kiekis kraujyje yra per didelis, skiriamas medikamentinis gydymas. Iš pradžių dažnai naudojami vaistai, kurie gerina organizmo jautrumą insulinui arba skatina insulino išsiskyrimą. Pažengusiose ligos stadijose gali prireikti insulino terapijos.

Ilgalaikėje priežiūroje svarbu reguliariai vertinti gydymo efektyvumą ir koreguoti gydymo planą, atsižvelgiant į ligos eigą ir komplikacijų riziką. Itin svarbu nuolat sekti gliukozės kiekį kraujyje ir pagal tai koreguoti vaistų dozes. Taip pat reikalinga komplikacijų prevencija, apimanti akių, širdies, inkstų bei nervų sistemos būklę.

Daugeliu atvejų gydymą koordinuoja šeimos gydytojas, o sudėtingesnių būklių metu – endokrinologas, kuris specializuojasi hormonų ir medžiagų apykaitos sutrikimuose.

• Svarbu palaikyti optimalų kūno svorį ir vengti antsvorio, kadangi nutukimas yra vienas pagrindinių veiksnių, didinančių riziką susirgti cukriniu diabetu.
• Sveikai mitybai užtikrinti rekomenduojama riboti greituosius angliavandenius bei pridėtinį cukrų. Vietoje jų patariama rinktis daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo gaminių ir sveikųjų riebalų šaltinių.
• Rekomenduojama palaikyti reguliarų fizinį aktyvumą ir per savaitę skirti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinei veiklai. Tokie įpročiai gerina organizmo jautrumą insulinui bei padeda efektyviau kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje.
• Patariama vengti rūkymo ir saikingai vartoti alkoholį, nes šie įpročiai didina medžiagų apykaitos sutrikimų riziką.

Svarbu atkreipti dėmesį į šeimos anamnezę, nes genetiniai veiksniai gali didinti cukrinio diabeto riziką. Taip pat verta stebėti kraujospūdį ir cholesterolio rodiklius, nes jų kontrolė padeda sumažinti komplikacijų tikimybę. Reguliarūs profilaktiniai sveikatos patikrinimai leidžia anksti pastebėti rizikos požymius ir laiku imtis priemonių.

Pajutus nuolatinį troškulį, dažną šlapinimąsi, nuovargį ar kitus galimus cukrinio diabeto simptomus, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją. Nepaisant to, kad ši liga diagnozuojama dažnai, ankstyvas jos nustatymas ir laiku pradėtas gydymas leidžia išvengti sunkių komplikacijų. Pasirūpinkite savimi – tai pirmas žingsnis link išsaugotos sveikatos ir geresnės gyvenimo kokybės.